Nuo giminės turto iki testamentinės laisvės – Vengrijos paveldėjimo teisės raida


Nuo giminės turto iki testamentinės laisvės – Vengrijos paveldėjimo teisės raida


Vengrijos paveldėjimo teisės istorija atspindi trijų tarpusavyje konkuruojančių interesų santykių raidą: asmens valios, šeimos turto išsaugojimo ir viešosios valdžios teisės į turtą, kuris neturi kito įpėdinio. Viduramžiais žemės nuosavybės paveldėjimas buvo glaudžiai susijęs su priklausymu tam tikram visuomenės luomui ir šeimos padėtimi visuomenėje. Šiuolaikinėje paveldėjimo teisėje svarbiausią vietą užima testamentinės laisvės principas, artimųjų apsauga ir teisinės lygybės principas. Tačiau šis pokytis neįvyko per vieną dieną: šimtmečius Vengrijos paveldėjimo teisę formavo paprotinė teisė, karalių leidžiami teisės aktai, socialiniai pokyčiai ir Europos teisės raidos tendencijos.

Árpádų dinastijos valdymo laikotarpiu pagrindinis socialinis ir turtinis vienetas buvo giminės bendruomenė. Žemė buvo ne tik individuali nuosavybė, bet ir šeimos pragyvenimo bei socialinės padėties pagrindas. Todėl teisė ribojo galimybę laisvai disponuoti žemės turtu, taip saugodama giminaičių interesus. Karalius veikė ir kaip įstatymų leidėjas, ir kaip teisinės tvarkos garantas: viena vertus, jis saugojo šeimos narių teises, kita vertus, reiškė pretenzijas į turtą, kuris likdavo be įpėdinio.

Jau šventojo Stepono teisės aktuose buvo numatyta našlių ir našlaičių apsauga. Našlė, likusi su vaikais, negalėjo būti verčiama sudaryti naujos santuokos. Bevaikės našlės atveju buvo reglamentuojama jos teisė naudotis mirusio vyro turtu: po jos mirties turtas turėjo grįžti vyro giminaičiams, o jeigu tokių giminaičių nebuvo, jis atitekdavo karaliui. Tačiau šių sprendimų negalima tapatinti su šiuolaikine uzufrukto teise ar dabartiniais valstybės paveldėjimo principais, nes jų teisinis pagrindas ir funkcijos buvo kitokie.

Svarbus paveldėjimo teisės raidos etapas buvo 1222 m. Aukso bulė, kurią išleido karalius Andrius II. Jos 4 straipsnyje buvo reglamentuojama karaliaus tarnų, neturėjusių vyriškosios lyties palikuonių, teisinė padėtis. Jų dukterys kartu turėjo gauti vieną ketvirtadalį turto, o likusia dalimi savininkas galėjo laisvai disponuoti. Jeigu toks nurodymas nebuvo pateiktas, turtas atitekdavo giminaičiams, o vėliau – karaliui. Tačiau tai nereiškė bendros testamentinės laisvės šiuolaikine prasme, o buvo speciali teisė, suteikta tam tikrai visuomenės grupei.

1351 m. Liudviko I įstatymas patvirtino Aukso bulės nuostatas, išskyrus nuostatą dėl laisvo disponavimo turtu. Taip įsitvirtino aviticijos principas (aviticitas, ), pagal kurį paveldėtas bajorų žemės turtas buvo ribojamas jo perleidimo ir disponavimo juo mirties atveju požiūriu. Praktikoje itin svarbus buvo skirtumas tarp iš protėvių paveldėto turto ir paties savininko įgyto turto.

Pagrindinis aviticijos tikslas buvo išsaugoti žemę šeimos nuosavybėje. Paveldint giminės turtą ypač svarbi buvo vyriškoji giminystės linija, tačiau moterys nebuvo visiškai pašalintos iš paveldėjimo. Kam priklausė teisė į turtą, taip pat priklausė nuo turto suteikimo sąlygų, konkrečių teisių turinio ir karališkosios valdžios sprendimų. Todėl to meto sistemos negalima supaprastinti iki taisyklės, kad visas turtas atitekdavo vyriausiajam sūnui.

Svarbus viduramžių paveldėjimo teisės pažinimo šaltinis yra Ištváno Werbőczy Tripartitum, parengtas 1514 m. ir išspausdintas 1517 m. Nors jis niekada nebuvo oficialiai paskelbtas kodeksu, ilgą laiką darė didelę įtaką teismų praktikai. Jame buvo išdėstyti paprotinės teisės principai dėl bajorų turto, giminaičių paveldėjimo teisių ir moterų turtinių teisių. Jis taip pat reglamentavo turto perėjimą Karūnai tais atvejais, kai nebūdavo teisę paveldėti turinčių įpėdinių. Taigi bajorų turtas ir toliau buvo glaudžiai susijęs su karaliaus valdžia.

Luominėje visuomenėje nebuvo vieningos paveldėjimo sistemos. Bajorams, miestiečiams ir valstiečiams buvo taikomos skirtingos taisyklės, be to, reikšmės turėjo ir vietiniai papročiai. Valstiečių paveldėjimas apėmė ne tik turto perdavimą, bet ir galimybę toliau naudotis ūkiu bei perimti su juo susijusias prievoles. Todėl įpėdinių teisinė padėtis didele dalimi priklausė nuo jų socialinio statuso.

Svarbių pokyčių įtvirtino 1840 m. VIII įstatymas, reglamentavęs valstiečių paveldėjimą. Nesant testamento, vyriškosios ir moteriškosios lyties palikuonys turėjo vienodomis dalimis paveldėti tiek giminės turtą, tiek įgytą turtą. Taip pat buvo reglamentuoti sutuoktinių bendrai įgyto turto klausimai ir našlės išlaikymas. Tačiau tai nereiškė, kad ūkį privaloma fiziškai padalyti: vienas iš įpėdinių galėjo perimti nekilnojamąjį turtą, išmokėdamas kitiems jiems priklausančias dalis.

1848 m. XV įstatymas nustatė aviticijos panaikinimo principą ir numatė, kad vyriausybė turi parengti civilinio kodekso projektą. Tačiau pats teisės aktas buvo trumpas, programinio pobūdžio reguliavimas ir nesukūrė visos paveldėjimo teisės sistemos. Revoliucijos įvykiai ir nepriklausomybės karas nutraukė naujųjų taisyklių išsamaus reglamentavimo procesą.

1852 m. lapkričio 29 d. patentu 1853 m. Vengrijoje buvo įvestas Austrijos civilinis kodeksas. Vis dėlto Austrijos teisė nebuvo ilgam išsaugota visose šalies dalyse. 1861 m. Teisėjų konferencija didžiojoje Vengrijos dalyje atkūrė Vengrijos privatinės teisės taikymą, kartu palikdama galioti aviticijos panaikinimą. Transilvanijoje ir buvusios Karinės sienos teritorijoje teisinė padėtis buvo kitokia.

1861 m. Laikinosios teismo proceso taisyklės panaikino skirtumą tarp paveldėjimo iš tėvo ir motinos giminės linijos, pirmenybę suteikdamos žemutinės eilės giminaičiams. Taip pat buvo įtvirtinta artimiausių giminaičių apsauga privalomosios palikimo dalies institutu, leidžiančiu šiems asmenims reikalauti tam tikros turto dalies net ir tuo atveju, jeigu testamentu jiems nebuvo užtikrinta atitinkama paveldėjimo dalis.

Ypatingu Vengrijos paveldėjimo teisės institutu tapo paveldėjimas pagal turto kilmės giminės liniją (ági öröklés). Jeigu palikėjas nepalikdavo palikuonių, iš tėvo arba motinos giminės gautas turtas galėjo grįžti atitinkamai giminės linijai. Šis institutas reglamentavo paveldėjimą pagal įstatymą, tačiau neatkūrė ankstesnių turto perleidimo ar testamentinės laisvės apribojimų.

Austrijos ir Vengrijos dualizmo laikotarpiu paveldėjimo teisė buvo toliau sisteminama. 1876 m. XVI įstatymas reglamentavo testamentų, paveldėjimo sutarčių ir dovanojimo mirties atveju formą. O 1894 m. XVI įstatymas nustatė paveldėjimo bylų nagrinėjimo tvarką, užtikrindamas oficialų palikimo sudėties, įpėdinių rato ir jų teises patvirtinančių įrodymų nustatymą.

Nepaisant šių pokyčių, Vengrija ilgą laiką neturėjo išsamaus civilinio kodekso. 1928 m. privatinės teisės įstatymo projektas niekada netapo galiojančiu įstatymu, todėl teismų praktika ir ankstesnės teisės normos tebebuvo labai svarbios. 1949 m. VII įstatymu buvo panaikinti šeimos fideikomisai (hitbizományok), kurie anksčiau buvo skirti išsaugoti turtą tam tikrų šeimų nuosavybėje.

Pirmasis sėkmingai priimtas Vengrijos civilinis kodeksas – 1959 m. IV įstatymas – įsigaliojo 1960 m. gegužės 1 d. Jame buvo išsaugotas testamentas, privalomoji palikimo dalis, paveldėjimas pagal turto kilmės giminės liniją ir našlės teisės. Pergyvenusiam sutuoktiniui itin svarbi buvo uzufrukto teisė, užtikrinusi jo turtinę apsaugą po kito sutuoktinio mirties.

Šiuo metu galiojantis 2013 m. V įstatymas – Civilinis kodeksas – įsigaliojo 2014 m. kovo 15 d. Jo Septintojoje knygoje reglamentuojama paveldėjimo teisė. Pagrindinis principas yra laisvė disponuoti turtu mirties atveju, o paveldėjimas pagal įstatymą taikomas tada, kai nėra galiojančio testamentinio patvarkymo. Vaikai paveldi lygiomis dalimis. Jeigu palikėjas palieka palikuonių, sutuoktinis paveldi iki gyvos galvos galiojančią uzufrukto teisę į kartu naudotą būstą ir jo apstatymą, taip pat dalį likusio palikimo, atitinkančią vieno vaiko paveldėjimo dalį. Privalomosios palikimo dalies dydis buvo sumažintas: paprastai ji sudaro vieną trečdalį dalies, kurią teisę ją gauti turintis asmuo paveldėtų pagal įstatymą, nors anksčiau ji sudarė pusę tokios dalies.

Ypatingą reikšmę turi ir beįpėdinio turto klausimas. Viduramžiais turtas pereidavo karaliui, o šiuolaikinis paveldėjimas, kai įpėdiniu tampa viešosios teisės subjektas, grindžiamas kitokiais teisiniais pagrindais. Kai palikimas atsiranda 2023 m. liepos 1 d. arba vėliau ir nėra kito įpėdinio, Vengrijoje esantis nekilnojamasis turtas pereina savivaldybei, kurios teritorijoje jis yra. Tai taikoma ir toje teritorijoje esančiam kilnojamajam turtui, kuris priklausė palikėjui jo mirties momentu. Jeigu dėl palikimo atsisakymo nebelieka kitų įpėdinių arba savivaldybė atsisako palikimo, paveldi valstybė. Valstybė, kaip įstatyminė įpėdinė, negali atsisakyti palikimo. Šias taisykles nustato Vengrijos Civilinio kodekso 7:74 straipsnis ir Civilinio kodekso įgyvendinimo nuostatų 64/A straipsnis.

Taigi Vengrijos paveldėjimo teisės raida rodo laipsnišką perėjimą nuo sistemos, grindžiamos giminės bendruomene ir žemės turto apribojimais, prie šiuolaikinio modelio, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka asmens valia ir teisinė lygybė. Tačiau tai nereiškia, kad ankstesni principai visiškai išnyko. Pergyvenusio sutuoktinio apsauga, artimiausių giminaičių teisės, ypatingas tam tikrai giminės linijai priklausiusio turto traktavimas ir beįpėdinio turto reglamentavimas rodo, kad šiuolaikinė paveldėjimo teisė tebėra grindžiama asmens laisvės derinimu su šeimos ir viešosios tvarkos interesų apsauga.