Istorinis dokumentas parodo, kas tam tikru metu buvo užfiksuota apie žmogaus šeimos ryšius. DNR, kita vertus, gali pateikti įrodymų apie biologinę giminystę. Ir šie du dalykai ne visada sutampa.

Klaidingas įrašas gimimo ar bažnytiniame registre, pavardės pakeitimas, įvaikinimas, ne santuokoje gimęs vaikas arba tiesiog anksčiau nežinotas šeimos ryšys gali likti paslėptas dokumentuose dešimtmečius ar net šimtmečius. Tačiau tinkamos DNR atitiktys gali atskleisti šeimos ryšius, kurių vien tradiciniais šaltiniais niekada nebūtų pavykę nustatyti. Svarbu prisiminti, kad vien DNR atitiktis nesuteikia viso giminės medžio. Priklausomai nuo bendros DNR kiekio, paprastai galimi keli skirtingi giminystės variantai. Todėl vienas įdomiausių šiuolaikinių genealoginių tyrimų aspektų yra šių dviejų įrodymų rūšių derinimas: Genetines atitiktis aiškiname kartu su dokumentais, giminės medžiais ir kitomis DNR atitiktimis.

Tai gali būti ypač svarbu ieškant paveldėtojų. Kai reikia ištirti nežinomą ar neaiškią kilmės liniją, DNR gali suteikti naują tyrimo kryptį arba padėti įvertinti tariamą biologinį ryšį. Tačiau ir čia būtina atskirti du dalykus: Genetinė giminystė ir teisiškai nustatyta giminystė nebūtinai yra tas pats. Net jei DNR tyrimas labai stipriai patvirtina biologinę giminystę, tai automatiškai nereiškia, kad tas asmuo yra paveldėtojas teisine prasme. Paveldėjimo bylose atitinkamos jurisdikcijos teisės aktai nustato, kokie įrodymai gali būti priimti ir kas turi būti nustatyta proceso metu.

Todėl DNR tyrimai ir jų rezultatai nepakeičia civilinės metrikacijos registrų ir archyvinių tyrimų; jie veikiau suteikia papildomą įrodymų sluoksnį. Galbūt būtent tai labiausiai keičia mūsų profesiją. Šiandien galime klausti ne tik: „Ką sako dokumentai?“ bet ir: „Ar genetiniai įrodymai su jais dera?“

O kai abu šaltiniai pasakoja skirtingas istorijas, dažnai būtent tada prasideda iš tiesų intriguojantis tyrimas.